Vestuvių organizatorė – pašaukimas ar darbas?
Vestuvių organizatorė Italijoje – taip turiu garbės prisistatyti jau maždaug dešimt savo gyvenimo metų. Į šį statusą telpa tiek daug, kad prireikus apibūdinti, tenka gerokai pagalvoti, kaip į žodžius sudėti tai, ką veikiu savo kasdieniam gyvenime. Tad šiandien nusprendžiau jums ir sau pagaliau sudėti taškus ant i.
Ar organizatoriumi gimstama?
Į šį klausimą atsakyti kiek sunku, nes atsakymas ir taip, ir ne. Iš vienos pusės, mes nei vienas negimėm jau būdami kažkuo ir visko turime mokytis nuo nulio. Bet iš kitos – pašaukimas iš prigimties čia yra būtinas. Lygiai kaip mokytojas, pareigūnas ar gydytojas, vestuvių organizatorė privalo ir gyventi ir kvėpuoti savo veikla tam, kad ją atliktų ne mechaniškai, o iš širdies.
Kiekvienos vestuvės yra lyg mano mini projektas, lyg nauja dėlionė, lyg nauja galimybė vėl ir vėl įrodyti sau, kad galiu sukurti jaunųjų svajones atliepiančią šventę. O tai reiškia ir nenutrūkstamą ryšį su jaunaisiais, ir įsiklausymą, ir galimybių paieškas, ir didelį norą visa tai padaryti labai gerai.
Kaip atsiranda vestuvių organizatorė?
Iš didelio didelio noro ir atsidavimo. Be šių dviejų dalykų tikrai nebūčiau ten, kur esu. Neįdėti į vestuves širdies reiškia ne tik suplanuoti prastas vestuves, bet ir su kiekviena tokia švente vis labiau nykti kaip vestuvių organizatorei.
Na, o antroje vietoje – praktika. Nuolatinis ir begalinis mokymasis, domėjimasis ir judėjimas į priekį. Kuo daugiau darai, tuo daugiau pasidaro ir kiekviena patirtis vėl atneša naują polėkį bei generuoja naujas idėjas.
Žinoma, svarbu nepamiršti ir klaidų, nes jų nedaro tik tie, kurie nedaro nieko. Bet labai svarbu, kad net ir menkiausia klaida motyvuotų keistis ir tobulėti, išmokti pamoką ir ją pritaikyti ateities šventėms.
Kiek šioje veikloje darbo?
Aš visiems sakau, kad mano darbas – geriausias pasaulyje. Jo metu ne tik susipažįstu su begale nuostabių žmonių, pradedant mano poromis ir baigiant tiekėjais, bet ir turiu galimybę keliauti, ragauti, pamatyti ir patirti. Trys mano metų laikai yra praleidžiami būtent taip – kelyje.
Tačiau tas kelias, nors ir kaskart itin nuostabus, kartais vargina, kartais atima mane iš šeimos savaitgaliui, o kartais ir dviems savaitėms. O kartais būna, jog įvyksta nesusikalbėjimas, nesusipratimai, iškyla stresinės situacijos reikalaujančios tiesiog griežto profesionalumo. Ir tiesiog prieš kiekvieną šventę kankina jauduliukas, paskutinėmis dienomis su komanda aptariame šimtus dalykų, paleidžiam paskutinius patikrinimus, išsiunčiam paskutinius laiškus, o telefonas netyla derinant paskutines detales su tiekėjais. Ir štai tuomet aš itin gerai žinau, kad dirbu.
Darbe – malonumas, bet malonume gyvena ir darbas. O tai tik priveda iki atsakymo į pagrindinį klausimą.
Kas yra vestuvių organizatorė – darbas ar pašaukimas?
Ir tenka pripažinti, kad tai darbas iš pašaukimo. Tai psichologiškai sunkus, reikalaujantis kantrybės, struktūros, kūrybiškumo ir reakcijos darbas. Bet dienos pabaigoje, kai išjungiu kompiuterį ir sugrįžtu į gyvenimą, kasdien padėkoju, kad jį turiu, nes be jo tikrai negalėčiau jau dešimtmetį jums sakyti: „Sveiki, esu Vilma Rapšaitė – vestuvių organizatorė Italijoje. Kviečiu pasikalbėti ir kartu sukurti jūsų svajonių šventę.“
